Dvasingumas ir psichologija – ar tai suderinama?

Visuomenėje, kur pirmiausia mėgstama remtis mokslo argumentais bei racionaliu protu, atrodo, natūraliai esti tam tikra trintis ar įtampa tarp protingumo ir dvasingumo – juk ne taip paprasta dvasingumą ir jo svarbą apibrėžti mokslinėmis kategorijomis. Tik ar priešprieša tarp proto ir dvasios tikrai yra pagrįsta? Ir kur tarp šių dviejų polių savo vietą rasti psichologui, kuriam svarbūs abu?

Bandant moksliškai apibrėžti tokį sudėtingą ir įvairialypį reiškinį kaip dvasingumas, supaprastinimų išvengti nepavyks, tačiau tai tikrai nereiškia, kad dvasingumas svetimas mokslinio pažinimo laukui. Vis atliekama mokslinių tyrimų, kuriais ieškoma sąsajų tarp dvasingumo ir psichikos sveikatos, ir rezultatai rodo, kad dvasingumo puoselėjimas gali padėti žmogui apsisaugoti nuo psichikos sutrikimų arba juos įveikti.

Dvasingumas visų pirma yra patyrimo sfera. Tai intensyvaus, intymaus santykio patyrimas – su savimi, kitais žmonėmis, gamta, aukščiausia būtimi, gyvenimu. Dvasingumas yra šaltinis, padedantis mums įprasminti ir paaiškinti savo egzistenciją. Taip pat svarbus dvasingumo kaip proceso dėmuo, kai žmogui dvasingumo praktikavimas padeda atrasti būties tikslą, prasmę, sau priimtinas moralines nuostatas.

Dvasingumą paprasčiau suprasti palyginus su religingumu, kai žmogaus dvasinis patyrimas yra tarsi apibrėžiamas konkrečios religijos doktrina, praktika, religinės institucijos nustatytais įpareigojimais. Galima būtų sakyti, jog šiais laikais nestinga dvasingumo ieškančių, jį patiriančių žmonių, tačiau dėl individualistinės kultūros, liberalaus požiūrio stiprėjimo mažėja religingų žmonių, kurie save tapatina ir susieja su konkrečia religija. Ypač tai pastebiu sostinėje, kur sutinku vis daugiau aktyviai siekiančių gyventi sąmoningą, autentišką gyvenimą žmonių. Kai kuriems megzti gilesnį ryšį su savimi padeda meditacija, kitiems – psichoterapija, dar kiti to siekia pasitelkdami kūrybą, įsipareigodami idėjoms bei vertybėms, kurios suteikia asmeninę prasmę.

Didelių sunkumų (artimojo netekties, ligos, skyrybų, pandemijos metu ilgą laiką patiriamos socialinės atskirties ir nežinomybės) sąlygomis žmogus tampa pažeidžiamas. Iš anksto pasiruošti tokiai ribinei, nekasdienei gyvenimo patirčiai sunku, o gal net neįmanoma, tačiau dvasinė atrama negandų užkluptam žmogui gali tapti svarbiu prasmės, paguodos, paramos šaltiniu. Jei psichologinė pagalba neprieinama, dvasingumo patyrimas gali tapti vienintele ir pačia svarbiausia užuovėja. Pamenu mokslinį tyrimą, kurio metu psichikos sutrikimus turinčių žmonių buvo prašoma įvardinti labiausiai prie jų būklės pagerėjimo prisidėjusius veiksnius. Maldą ir meditaciją dauguma nurodė kaip pačius svarbiausius.

Verta atkreipti dėmesį ir į psichologės Joanos Butėnaitės disertaciją „Vyresnio amžiaus Romos katalikų tikėjimas: tipai, raiška gyvenimo eigoje ir jo reikšmė psichologiniam atsparumui“, kurioje apibendrinama, jog religinis tikėjimas suteikia tokius psichologinio atsparumo išteklius: „saugumą, pasitenkinimą, bendrumą, mirtingumo pripažinimą ir atvirumą patirčiai. <…> Religinis tikėjimas, stiprinantis vidinį psichologinį atsparumą, yra panaudojamas įveikti krizę, stiprinti gerovę ir įprasminti gyvenimą.“ Manau, kad panašias išvadas būtų galima daryti ir apie kai kurias kitas dvasingumo praktikas.

Dvasingumas ne tik padeda būti su gyvenimo neapibrėžtumu, išgyventi sunkius laikotarpius, bet ir suteikia gyvenimui kryptį, formuodamas vertybes ir įsitikinimus. Dvasingumo praktikavimas taip pat padeda pažinti save, jausti ryšį su emocine, dvasine savo dalimi, moko pažiūrėti į save ir savo santykius iš šono, apmąstyti gyvenimą ir susigaudyti jo sudėtingume, priimti savo ir kitų ribotumus. Visa tai neabejotinai suteikia žmogui kokybiškai kitokį santykį su tuo, kas vyksta jo gyvenime – jis tampa tvirtesnis sunkumų akivaizdoje.

Žmonių naudojamos dvasingumo praktikos gali reikšmingai papildyti psichologo teikiamą pagalbą. Pavyzdžiui, meditacijų teigiamas poveikis psichikos sveikatai įrodytas daugybe mokslinių tyrimų. Kita vertus, pasitaiko, kad ilgai jas praktikavęs žmogus didesnio pokyčio nepajunta ir kreipiasi į psichologą, kur gali tyrinėti bei gydytis praeities trauminių patyrimų paliktas žaizdas, baimes, kurių gniaužtuose jaučiasi įkalintas.

Būna, kad intensyviai dvasine praktika užsiimantis žmogus kreipiasi į mane prašydamas pagalbos, nes jaučia depresijos požymius, tačiau tuo pat metu jis negali atsiverti, nes jaučiasi tarsi išduodantis savo dvasinės praktikos principus, dvasinius mokytojus. Tai gali sutrukdyti priimti pagalbą. Dažniausiai persilaužti padeda konsultacijų metu pradedantys ryškėti pirmieji gerėjančios būklės ženklai ir atsirandantis pasitikėjimas.

Kartais klientai teiraujasi, ar verta išmėginti kokią nors dvasingumo praktiką. Visais atvejais žmogus pats sprendžia ir renkasi pagal tai, kas jam svarbu, o aš paprašytas pasidalinu moksline perspektyva ir savo matymu, tačiau atkreipiu dėmesį, kad reikėtų atsargiai vertinti kategoriškai nusiteikusius dvasinių praktikų mokytojus, nesigaudančius kitų praktikų, tikėjimų, filosofijų diskursuose, agresyviai brukančius tik vieną tiesą.

Pasitaiko žmonių, kurie susidūrę su psichikos sveikatos sutrikimais pasineria tik į dvasingumo praktikas, atsisakydami kitos pagalbos, ar netgi tiki, jog psichikos sutrikimai kyla dėl per mažo dėmesio dvasingumui praeityje arba per silpno tikėjimo. Tai klaidingas ir pavojingas įsitikinimas, kuris gali ne tik pabloginti žmogaus būseną, bet ir apskritai užkirsti kelią sveikti. Svarbu įvertinti, kad žmogus yra sudėtinga būtybė, ir kartais emociniai, psichologiniai sunkumai gali tapti rimta kliūtimi gyventi visavertį gyvenimą, todėl verta priimti visokeriopą prieinamą pagalbą.

Tikrai nesinori priešinti dvasingumo teikiamos paguodos ir atramos bei psichikos sveikatos specialistų pagalbos, tačiau reikia suprasti, kad tai nėra dvi psichikos sveikatos sutrikimų gydymo alternatyvos – dvasingumas šiuo atveju gali būti reikšmingas papildinys gijimo procese, tačiau kai kurios būklės be specialisto pagalbos nebus įveikiamos, pavyzdžiui, kylančios iš vaikystės trauminių patyrimų (artimųjų netekčių, emocinio apleistumo), kurių padariniai giliai įsirėžę pasąmonėje ir, mums to net nereflektuojant, trikdo kasdienį santykių patyrimą, apsunkina sprendimų priėmimą, pasitikėjimą savimi ir kitais. Todėl labai svarbu pažinti ir priimti save ir savo vidinį emocinį pasaulį, atrasti vietas, kuriose esu pažeidžiamas. Tai padaryti gali padėti specialistas.

Be to, įsitikinimas, kad visa tai galima išspręsti vien pasitelkus dvasingumo praktikas, yra gana naivus. Dažnai jis kyla iš žmogų kamuojančio menkavertiškumo jausmo, baimės pasitikėti kitu. Arba, atvirkščiai, nepamatuoto pasitikėjimo savo jėgomis ar mistiniais reiškiniais. Visgi realybėje, norint gydytis rimtas žaizdas, reikalinga profesionali pagalba.

Kai kas pasakytų, kad psichologai, kaip mokslo atstovai, susiduria su rizika nuvertinti dvasinius žmogaus potyrius. Esu girdėjęs psichikos sveikatos sutrikimų patiriančių žmonių pasakojimų, kad psichologo kabinete jie jautėsi negalintys pasidalinti savo dvasiniais ieškojimais ir pajautimais, kad jų puoselėjamas dvasingumas buvo nuneigtas, ir tai žmogui tapo trukdžiu toliau dirbti su psichologu.

Visgi norisi akcentuoti, kad profesionalus psichologas gerbia žmogaus religinius ir moralinius įsitikinimus – tam įpareigoja ir profesinė etika. Be to, psichologas turi specifinių žinių ir įgūdžių, kurie jį įgalina padėti visiems, nepaisant jų skirtingų įsitikinimų. Suprantama, kad religingam žmogui gali būti paprasčiau savo išgyvenimais dalintis su religingu psichologu ir šio tikėjimo elemento priėmimas gali reikšmingai papildyti sveikimo procesą, tačiau jis tikrai nėra būtinas.

Žinoma, visada išlieka nesusikalbėjimo rizika, klientui vartojant savo dvasinių praktikų ir patyrimų praturtintą žodyną, o psichologui – mokslo kalbą. Kaip žinoma, psichologai turi savo žodyną ir sąvokas, kaip apibūdinti žmogaus patiriamas būsenas, ir tai gali būti sunkiau suprasti tikinčiajam, kuris, pavyzdžiui, savo savijautos paaiškinimų įprastai ieško Šventajame Rašte ar dvasininkų pamokymuose. Tai svarbu, tačiau ne esmingai – kur kas svarbiau, kad tiek psichologą, tiek pagalbos besikreipiantį žmogų vienytų bendras tikslas – gerėjanti sunkumus patiriančio žmogaus būklė ir gyvenimo kokybė. O jeigu tikrai nepavyksta rasti bendros kalbos – nereikėtų pernelyg baimintis pakeisti psichologą. Svarbu surasti žmogų, su kuriuo būtų saugu klausti ir atsiverti, sietų abipusis pasitikėjimo ryšys.