Pasitikėti potvyniais ir atoslūgiais

Kai pasitikime savo jausmais, galime leisti jiems pulsuoti, rasti natūralų jų ritmą, kuris primena gamtos ar kūno ritmus.

— Augau prie jūros, tad nuo vaikystės pamenu ritmingą ir raminantį jūros bangavimą. Lėtas kilimas, pikas, nusileidimas. Pauzė. Ir vėl susikaupimas prieš kylant. Net jei bangos labai aukštos, jos nekyla amžinai į viršų, jos neišvengiamai lūžta ir krenta žemyn. O lūžio – aukščiausiame – taške būna ne tokį jau ilgą laiką.
— Potvyniai ir atoslūgiai.
— Kvėpavimas – net nemąstydami įkvepiame ir iškvepiame tuomet, kai to reikia. Vienus gąsdina pikai, kurie, atrodo, niekada nesibaigs, jei tik nekontroliuosiu. O kitiems baugus sustojimo momentas, kuriame iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko nevyksta. Pauzė tarp įkvėpimų ir iškvėpimų, kuri, žinome, truks labai trumpai. Kol gyvi, ritmas tęsis, banguos, pakilimas lydės nusileidimą, o ritmas tankės ir retės taip ir tuomet, kaip labiausiai reikės mūsų kūnui. Galime tuo pasitikėti.
— Širdies ritmas, jos susitraukimas ir atsipalaidavimas.

Ką tai turi bendro su jausmais? Kai pasitikiu natūraliu procesu, galiu leisti būti savo jausmams. Net ir labiausiai bauginantys patyrimai, pvz. panikos atakos, netrunka amžinai, paprastai tik trumpą laiką, kelias ar keliolika minučių, o tada nuslūgsta. Net jei liūdesys teka upeliais, galiu jam leisti būti. Nebūtinai nuolat panirus, galiu leisti gedului tekėti per mane bangomis: pykčio, liūdesio, skausmo, palengvėjimo, galiu leisti ateiti potvyniams ir atoslūgiams. Galiu sau leisti panirti ir atsitraukti. Pailsėti. Su sąlyga, kad vėl grįšiu, kad neapleisiu savo vidinių buveinių, kad neišeinu, nepalieku ir neapkabinu visų durų spynomis. Tiesiog kuriam laikui atsitraukiu, tam, kad vėl sugrįščiau. Ne užšaldau tekančią upę, tiesiog išneriu į paviršių, tiesiog prisėdu šalia.

Gedulo procese ir intensyvių jausmų gyvenime svarbu rasti savo bangavimą, savo ritmą ir leisti jam būti. Pasitikėti ir leistis vedamu.

Žinoma, ir kūne, ir gamtoje nutinka visokių kataklizmų: viską išdžiovinančių sausrų ir visa griaunančių uraganų. Ir savyje kartais tenka išmokti atpainioti vieną kitą mazgą, kad galėčiau suprasti, kuo pasitikėti, o ko – saugotis. Kurie balsai mane veda kad ir nepatogiais miško takelias, o kurie – klystkeliais, į pelkes paklaidinti… Bet pradėjus susigaudyti ir atskirti, norus, poreikius, vertybes, jausmų žinutes, kritiškas ir palaikančias mintis… ateina laikas pasitikėti jausmų tekėjimu ir tuo, kad ašaros – išvalo, pyktis – nubrėžia ribas, pavydas – padeda atrasti norus, nerimas – nors ir sujaukia, bet ir nurodo į tai, kas svarbu (lyg dūmai rodytų į gaisrą), skausmas – skatina matyti žaizdas, kuriomis reikia jautriai pasirūpinti.

Aušra Mockuvienė – klinikinė psichologė, Depresijos gydymo centro įkūrėja