Psichologai Aušra ir Antanas Mockai: net patiriantys depresiją rimtai nevertina savo ligos

Praeitais metais klinikiniai psichologai Aušra (34) ir Antanas (38) Mockai įkūrė Depresijos gydymo centrą.

Per daugelį veiklos metų skaitant paskaitas, konsultuojant privačiai, savanoriaujant „Jaunimo linijoje“ sutuoktiniai suprato, jog trūksta paslaugų išgyvenantiems lengvą ar vidutinę depresiją, juolab neieškoma būdų padėti jiems be vaistų.

Draugauti Aušra ir Antanas pradėjo prieš 12 metų, prieš dešimtmetį susituokusi pora augina dvi dukras. Pirmoji jų pažintis įvyko „Jaunimo linijoje“, ten abu savanoriavo.

Jie nebuvo kurso draugai. Antanas psichologijos mokslus krimto neakivaizdiniu būdu, prieš tai ketverius metus mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. „Trūko dviejų metų iki tapimo kunigu“, – šypteli Antanas. Klasikinis klausimas, kurį Antanui dažnai tenka girdėti, ar ne Aušra nupūtė jį nuo kunigystės kelio?

„Mokiausi kunigų seminarijoje ir galvojau, ar noriu rinktis tokį gyvenimo būdą, man patiko studijos, bet kunigu aš visgi nenorėjau būti“, – pasakoja Antanas. Tačiau jis vis tiek pasirinko sielų gydytojo ir mokytojo kelią. Antanas dar pabaigė pedagoginį universitetą, ten įgijo tikybos mokytoją profesiją. O savanoriavimas „Jaunimo linijoje“ įkvėpė imtis psichologijos studijų.

„…dabar žinau, kad negalima apie ketinimą nusižudyti tylėti. Man pasidarė įdomu pastudijuoti žmonių mintis, poelgių motyvus, – pasakoja Aušra.”

Antanas juokaudamas save vadina išplaukusiu ir be struktūros. Jis galėjo būti filosofu, o Aušra matematike. Aušros susidomėjimą psichologija iš dalies sukėlė vienas draugas.

„Vienas iš mano draugų man prisipažino, kad buvo susiruošęs žudytis. Jis detaliai papasakojo, ką buvo padaręs, bet kažkas atėjo ir jam sutrukdė. Jis mane prisaikdino, kad aš niekam apie tai nesakyčiau. Niekam nesakiau, bet mane tai sukrėtė. Buvau pasimetusi, nežinojau, kaip elgtis. Aš gyvenau su tokiu nerimu, susitiksim ar ne, gyvenau su ta „šventa paslaptimi“, nes, neva, toks pasitikėjimas buvo parodytas. Tylėjau ir niekam nesakiau, dabar žinau, kad negalima apie ketinimą nusižudyti tylėti. Man pasidarė įdomu pastudijuoti žmonių mintis, poelgių motyvus“, – pasakoja Aušra.

„Kai šeimoje būna kokia sunkesnė situacija, gerai, kad žmona psichologė, ji taip viską gerai susako, iš karto pagalvoju, matosi, kad turi įžvalgą“, – juokiasi Antanas. „Profesija padeda mums turėti vieningą kryptį vaikų auklėjimo srityje. Mes laikomės prieraišiosios tėvystės principų, jie mums priimtini. Baramės, nes aš kažką ne taip supratau, neįsigilinau, ne taip pasakiau, blogai sureagavau. Dažniausiai konfliktai kyla, kai tenka mane nuplėšti nuo kompiuterio. Baramės kaip visi, psichologo profesija nuo to neapsaugo“.

Antanas kurį laiką dirbo Trakų psichikos sveikatos centre, Aušra – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre Vasaros gatvėje. Nuo studijų metų juos abu lydi krizių ir savižudybių prevencijos temos. Pasak Antano, stiprų nerimą, panikos atakas galima vadinti šio laikmečio problema, pasekme to, kaip dabar gyvename: skubame, lekiame, norime daug ir greitai visko pasiekti, daug ką patirti, įgyvendinti visas įmanomas galimybes ir norus.

„Depresija dabar priskiriama prie nuotaikos sutrikimų, bet manoma, kad svarbūs ir žmogaus mąstymo, suvokimo procesai, jo asmenybiniai aspektai. Plačiau pažiūrėjus, akivaizdu, kad tas medicininis modelis labai susiaurina požiūrį į žmogų, į jo psichikos ligą, tarsi psichikos sutrikimą gydytų lyg lūžusią ranką, o į gyvenimo prasmę, dvasingumą, vertybes menkai atsižvelgiama, ypač kenčiantiems nuo psichikos sutrikimų. Be to, psichoanalitinės diagnostikos vadovėlyje galima rasti aprašytą depresinio charakterio tipą, kurį turintis žmogus gali būti psichiškai sveikas. Taigi kalbant apie depresiją, svarbu platesnis matymas ir supratimas to, ką žmogus išgyvena“, – pasakoja Antanas Mockus.

„Pasak Antano, stiprų nerimą, panikos atakas galima vadinti šio laikmečio problema, pasekme to, kaip dabar gyvename: skubame, lekiame, norime daug ir greitai visko pasiekti, daug ką patirti, įgyvendinti visas įmanomas galimybes ir norus.”

Pasak Aušros, jeigu žmogus serga depresija, jis nebūtinai bus depresinė asmenybė. O depresinė asmenybė nebūtinai sirgs depresija.

„Depresinė asmenybė turi didesnį polinkį aukotis, save nuvertinti, „labiau pasirūpinsiu tavo poreikiais, nes jie daug svarbesni negu mano poreikiai“. Depresinė asmenybė – tai nėra sutrikimas. Tai asmenybės tipas. Gali būti visiškai sveikas, adaptuotas, niekuo nesiskundžiantis žmogus. Šio tipo žmonės paslaugūs, linkę pasirūpinti kitų poreikiais, savi poreikiai ir norai dažnai lieka antraeiliai ir stipriai nukenčia. Jie sako „ai aš čia savo kalbomis tave apsunkinu, geriau tu pasipasakok“. Labai patogūs draugai. Mums nereikia stengtis atpažinti tokio žmogaus, kol jam viskas gerai. Kai žmogus ateina pas mus ir girdime jo skundus, tuomet, žinoma, asmenybės tipo nustatymas leidžia daryti išvadas ar siūlyti kažkokius tikslesnius sprendimus“, – pasakoja Depresijos gydymo centro psichologė.

Specialistai sako, jog depresinio tipo žmogus turi tokį lyg ir rinkinį nuostatų į gyvenimą, į santykius, į pasaulį. „Patiria žmogus kokią stresinę situaciją ar kelias, jos sujaukia jo gyvenimą ir jis reaguoja depresyviai, giliai. Yra stereotipiška nuostata, kad lietuviai yra labiau depresiškos asmenybės. Nesutikčiau, kad esame depresiškesni nei kitos tautos. Eurostat duomenimis, depresijos paplitimas siekia nuo 4 iki 10 proc. Bet kokiu atveju depresija yra vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų pasaulyje ir Europoje, dėl kurio žmogus tampa neįgalus“, – sako Antanas.

„Depresinė asmenybė – tai nėra sutrikimas. Tai asmenybės tipas. Gali būti visiškai sveikas, adaptuotas, niekuo nesiskundžiantis žmogus. Šio tipo žmonės paslaugūs, linkę pasirūpinti kitų poreikiais, savi poreikiai ir norai dažnai lieka antraeiliai ir stipriai nukenčia.”

„Yra nemažai žmonių, kurie labai kankinasi dėl to, kad jų artimieji galvoja, jog depresija – čia ne liga, o silpnumo požymis. Artimieji nuolat juos nuvertina, kaltina, kad jie išsigalvoja, manipuliuoja, apsimetinėja, išsidirbinėja, sako „susiimk, tau spyrio į užpakalį trūksta, tu pabėgiok, čia iš neturėjimo ką veikti sergi. Čia ne liga, čia psichologų išmislas arba tavo išsigalvojimas“.

Kitas dalykas, kad klientai patys taip galvoja apie save. Jeigu mums tikra yra tik tai, ką galima pačiupinėti, tai „pačiupinėti“ galima ir kai kuriuos depresijos simptomus. Labai liūdna, kad mes nuvertiname vidinį pasaulį, tai, ką jaučiame nelaikome rimtu dalyku“, – sako psichologė.

Sergant depresija atsiranda hormonų disbalansas, galima išmatuoti serotonino, dopamino cheminės pusiausvyros sutrikimus smegenyse, fiksuojami ir fiziologiniai ligos pasireiškimai: miego sutrikimai, apetito nebuvimas, įvairūs skausmai.

„Man keista, kad vis dar tenka įrodinėti, jog yra tokia liga kaip depresija, kad tai yra tikras susirgimas. Nesinori traukti tuos „pačiupinėjamus“ argumentus, nes tada prisidedi prie tos nuostatos, kad tikra yra tik tai, kas pamatuojama, tikra tik tai, kas apčiuopiama. O kaip žmogus jaučiasi – visiškai netikra? Praktiškai visi klientai ateina su tokiu giliu emocijų nuvertinimu. Jie neturi ryšio su savo vidiniu pasauliu, kuris nėra pamatuojamas ar apčiuopiamas“, – kalba psichologė.

Antanas priduria, jog dėl to vis dažniau šiuolaikinius žmones kamuoja panikos atakos. „Depresinė būsena nepasiduoda aplinkos poveikiui. Gali linksmintis, linksminti tą žmogų, šviesti saule, duoti atlyginimą didelį, dar priedą, o jam vis tiek nelinksma“, – kalba psichologas.

„Deja, bet visos psichikos ligos, sutrikimai turi stigmą. Kai kurių bijoma, kitos vadinamos princesių liga, trečiu atveju žmonės tiesiog išvadinami debilais… Mes turime daug stigmų ir jos visos apie kitoniškumą, nepažįstamą pasaulį. Bet tai susiję su tuo, kad mes savo vidinio pasaulio nepriimame; kiekvienas savyje turime didelę įvairovę, bet ją dažniausiai neigiame“, – sako psichologė Aušra Mockuvienė.

Pasak Depresijos gydymo centro įkūrėjų, depresija yra išgydoma, nors, aišku, gali būti atkryčiai. Jeigu depresija sirgai, atkryčio tikimybė yra daug didesnė nei tam, kuris visai nesirgęs. Depresija skirstoma į lengvą, vidutinę ir sunkią. Aušra sako, jog neretai į terapiją ateina žmonės, kurie išsigąsta savo impulso nusižudyti. „Visada šalia bet kokios negatyvios būsenos, jausmo ar minties yra noras gyventi. Jis gali būti sumažėjęs iki žirnio dydžio, bet noras gyventi žmoguje visuomet yra. Todėl žmonės išsigąsta ir ieško pagalbos“, – aiškina psichologė.

Antanas Mockus: „Emocijose dažnai nesusivokiame, jų suprasti mums niekas nepadėjo, mes į jas nekreipiame dėmesio, kiti į mūsų emocijas nekreipia dėmesio. Žmonės patiria panikos ataką, kai kurie krenta ant žemės, dūsta. Dažniausiai panikos metu jie bijo trijų dalykų arba vieno iš jų: išprotėti, mirti, prarasti kontrolę. Vieniems patiriantiems stiprias emocijas gali nutikti visiškas pasyvumas, iš buvusio aktyvaus žmogaus virstama lėtu, beveik nejudančiu. Tokie kontrastai stebina ir patį žmogų, ir jo aplinkinius. Anksčiau tokiais atvejais būdavo sakoma, kad žmogų apsėdo demonai. Tikėtina, anksčiau depresija sergantiems padėdavo kunigai. Mūsų laikmetis reikalauja iš žmonių didelio aktyvumo, gebėjimo pakelti nuolatinius stresus. Tikėtina, kad patiriantys depresiją – tai žmonės, nespėjantys su šio laikmečio tempu.“

„Mūsų laikmetis reikalauja iš žmonių didelio aktyvumo, gebėjimo pakelti nuolatinius stresus. Tikėtina, kad patiriantys depresiją – tai žmonės, nespėjantys su šio laikmečio tempu”

Aušra ir Antanas Mockai kelis kartus per mėnesį pakviečia visus norinčius į Depresijos gydymo centrą pasiklausyti paskaitų, pasidalinti savo patirtimi. „Pasiklausius artimųjų pasakojimų suvokiu, kad čia jau neina kalba apie lengvą ar vidutinę depresiją. Girdžiu apie gyvenimus su užsitęsusia depresija, tai žiaurios ir sunkios situacijos ir sergantiesiems, ir jų artimiesiems, žmonės smarkiai kenčia. Sergantieji dažnai neigia, kad jiems depresija ir visai nenori gydytis. Mane stebina, kad žmonės taip ilgai delsia, kol ryžtasi kreiptis pagalbos. Po paskaitos visuomet nustebina klausimas „o po kelinto depresijos epizodo jau reikia kreiptis pagalbos?“. Po pirmo. Kai tik jis prasideda. O žmogus sako, kad man nuo mokyklos taip būna…“, – pasakoja psichologė Aušra Mockuvienė.

Psichologų porai dažnai tenka girdėti, kad depresija, niūri nuotaika, nerimas žmones kamuoja nuo vaikystės, tačiau jie nusprendžia ieškoti pagalbos praėjus daugeliui metų.

„Kadangi niekas nemoko atpažinti emocijų, tai žmonės gyvena su tokia būkle daug metų galvodami, kad jie tiesiog tokie yra, kad tai jų tapatybės dalis, jie tokie“, – sako Aušra. – „Yra daugybė žmonių, kurie pilnai funkcionuoja savo gyvenime ir niekas nesupranta, kas su jais vyksta. Jie savo vidinę būseną vertina kaip normalią. Tačiau pats žmogus turi vidinį jausmą, kad jis viską daro per prievartą. Einu į darbą, nes taip reikia, einu susitikti su draugais, nes taip reikia, prižiūriu vaikus, nes taip reikia, keliuosi iš lovos, nes taip reikia. Jis adaptavosi. Mano didžioji dalis klientų viską turi, yra socialiai adaptuoti – tarsi viskas gerai. Jie patys sako, man viskas gerai, aš viską turiu, ko man trūksta? Bet nieko nenoriu, niekada nesijaučiu laimingas, niekas manęs nedžiugina, tuščias jaučiuosi arba blogas, visada liūdnas.“

Depresijos gydymo centro įkūrėjai neseniai internete išplatino depresijos pažinimo testą. Vos per kelias dienas jį atliko daugiau nei 7000 žmonių. Antanas ir Aušra stebisi, kad paprasčiausi klausimai sukėlė tokį susidomėjimą. Stiprumo požymiu laikoma, kai žmogus nerodo emocijų, jas užgniaužia. Ateina pas mus žmonės su stipria nuostata „privalau būti stiprus“, o tai reiškia – beveik nieko nejausti: neverkti, neliūdėti, nepykti, per daug nesidžiaugti ir nesitikėti, nenorėti artimo ryšio su kitu…

Žmonės pasakoja, kad visuomet patys spręsdavo savo problemas ir jiems itin sunku priimti savo jausmus ir pažeidžiamumą. Žmogus susiduria su savo ribotumu ir dėl to kankinasi, nes ne visose situacijose mes mokame susitvarkyti, tinkamai pasielgti, rasti išeitį. Gyvenime nuolat nutinka sudėtingos situacijos, gerai, jeigu pavyksta susitvarkyti, rasti išeitis, prisitaikyti ir gyventi toliau. Niekas negali būti užtikrintas, kad kažkokia krizė nevirs tokia išmušančia pagrindą iš po kojų.

Tačiau nereikia manyti, kad visas netektis (artimų žmonių mirtis, darbo praradimą, skyrybas) išgyvensime ir nepalūšime. Visko gali nutikti. Depresija susirgti gali bet kas. Svarbiausia, nebijoti ieškoti pagalbos, kad išmanantis žmogus padėtų susivokti jausmuose, juos iki galo išgyventi ir išmokti gyventi toliau su tomis netekčių paliktomis žaizdomis. Galų gale, pokalbiai su psichologu gali padėti rasti atsakymus ir į svarbiausius klausimus, ar aš esu laimingas, ar jaučiuosi gerai, kaip aš gyvenu savo gyvenimą, ar gerai gyvenu, ar jis man patinka“, – sako Depresijos gydymo centro įkūrėjai, psichologai Aušra ir Antanas Mockai.