PRIVALAU ar NORIU?

Užvirusi diskusija apie privalomus ir neprivalomus dalykus mūsų gyvenime mane užkabino. Pradėjau galvoti, kad privalomų dalykų mūsų gyvenime tiesiog nėra. Yra tik tai, ką aš RENKUOSI.

Tiesa, nebūtinai renkuosi tik tai, ko tuo konkrečiu momentu noriu ir kas man malonu. Bet kai renkuosi, mano NORAI tame visada dalyvauja. Kartais slaptai ir nematomai, bet jie tikrai yra.

Galiu rinktis mokytis medicinos, nes mano tėvai tik tam pritaria, o aš NORIU, kad jie mane mylėtų ir galvoju, kad vienintelis būdas gauti jų meilę – elgtis taip, kaip jie nori. Supaprastinu ir lieka “mokausi medicinos, nes privalau”.

“Privalau eiti į darbą, nes reikia uždirbti pinigus” – nuolat girdime. Visgi pažiūrėkime atidžiau. Juk yra ir kitų variantų: galite nedirbti ir būti išlaikomu tėvų, partnerio ar valstybės, galite eiti vogti, galite gyventi šiukšlyne…… Ir jau aiškiai girdžiu, kaip kažkas garsiai šaukia: “baikit, šitas nesąmones, aš taip nenoriu..”. A, tai visgi norite, o ne privalote pinigus gauti dirbdamas, o ne kitu būdu!?

Labai dažnai pastebiu, kad praleidę visas tarpines apmąstymų stoteles, savo poelgių priežastis sau ir kitiems aiškiname gerokai supaprastintai. Panašiose situacijose sau įkyriai kartojame: TURIU, PRIVALAU.

Tuomet jaučiuosi bejėgis, priverstas, negalintis rinktis, nuskriaustas…. Antra vertus – labai patogu. Juk, kai privalau, nesu atsakingas už savo poelgius ir jų pasekmes. Atsakingas tas, kuris privertė: tėtis, mama, šefas, partneris, gyvenimas, likimas, valdžia. O kai nesu atsakingas, nieko ir daryti nereikia. Nereikia kurti sau darbo vietos arba ieškoti kito darbo, jei noriu daugiau uždirbti; nereikia matyti savo indėlio santykiuose, jei noriu kitokių; nereikia išdrįsti susidurti su savo silpnumu, jei noriu tapti tvirtesnis.

Bet… Tikrai gali būti, kad jau pavargote nuo bejėgės aukos gyvenimo teikiamų “malonumų”: nuolatinio nusivylimo, pykčio, kurio negalite parodyti arba nuolat juo taškotės, nuovargio, kurį sukuria nuolatinis “privalomų” ir nenorimų darbų krūvis, kaltės jausmo su aštrokais menkavertiškumo prieskoniais. Gali būti…

Taip pat gali būti, kad visuose savo “privalėjimuose” galite rasti savo norus. Dar gali būti, kad kai kuriuos pasirinkimus galite priartinti prie savo norų, sumažindami tarpinių stotelių skaičių ir leisdami sau rinktis tai, kas arčiau Savo, o ne svetimo noro.

Ir aš šiandien visai neprivalau rūpintis savo vaikais. Tikrai galiu juos atiduoti į vaikų namus, juk yra tokia galimybė. Galiu atsistoti, išeiti ir niekada negrįžti. Bet rūpinuosi, nes NORIU. Noriu, kad jie turėtų kiek įmanoma smagesnę vaikystę, kiek įmanoma jaukesnius namus, noriu būti laimingų vaikų mama. Nenoriu/nemalonu rankioti 101 išmėtyto daikčiuko po visus namus, bet noriu gražių ir tvarkingų namų sau ir šeimai. Nors netrykštu noru kiekvieną vakarą valyti dantis sau ir vaikams, bet noriu kad jie (ir aš) turėtų sveikus dantis (ir nesmirdėtų ir burnos ;). Nors menkas malonumas raminti klykiantį ir iš pykčio besispardantį vaiką, bet noriu, kad mano dukros jaustųsi saugios ir priimtos su visais savo jausmais. Nors nenoriu sėdėti savaičių savaitėm tvarkydama interneto svetainę ir ten knebinėdama tūkstantį techninių smulkmenėlių, bet labai noriu, kad Lietuvoje taptų labiau prieinama įvairi ir šiuolaikiška informacija apie depresijos gydymą.

Ir pagaliau metus į šalį visas teorines diskusijas, tikrai daug lengviau, kai su savimi kalbu palaikančiai, kai randu, kaip mano norai veikia tame, ką aš aktyviai renkuosi daryti kiekvieną dieną. Kognityvinės psichologijos atstovai perdėtą “privalau”, “turiu”, “reikia” naudojimą vadina musturbacija (nuo angliško must). Ir nors jau aptarėme labai dviprasmiškus šio proceso teikiamus privalumus, linkiu malonumą patirti santykyje, o ne vienatvėje. Pirmiausia – santykyje su savimi.

Aušra Mockuvienė
klinikinė psichologė

info@depresijosiveikimas.lt

+370 682 51402

Privatumo politika
Ⓒ 2019 Depresijos įveikimo centras