Apie (ne)meilę

Apie (ne)meilę

Apie (ne)meilę

Mane skaudžiai sukrečia kiekvieną kartą, kai iš klientų lūpų išgirstu, kad nepamena, jog tėvai jiems būtų sakę „myliu tave“.

Ir visai ne tam dabar rašau, kad priminčiau „mieli tėveliai, sakykite savo vaikams, kad juos mylite“. Ne tam. Rašau, tam, kad priminčiau „pasakykite sau“. Kartokite taip pat pat įkyriai, kaip dabar kartojate savo vaikams. Kartokite tol, kol užknis, kol taps savaime suprantama, kol tai taps oru, kuriuo kvėpuojate. Ir tuomet nesustokite. Tęskite. Meilė sau, jautrus santykis su savimi, atjauta, supratimas, užuojauta – tai mūsų duona kasdieninė, kuri padeda judėti pirmyn ir gyventi gyvą, įdomų gyvenimą. Kuri padeda žengti žingsnį kaskart, kai baisu, kaskart, kai pradeda atrodyti, kad nepavyks ir nepasiseks, kad išvis neverta…

Ir kai užaugę bandote kompensuoti savo meilės trūkumą mylėdami savo vaikus…. Tai ne tas kelias. Ne Jūsų vaikams meilės trūko – jums trūko. Jūsų vaikai turi kitą vaikystę, kitokią. Be abejo, svarbu juos mylėti ir leisti apie savo meilę žinoti pačiais įvairiausiais būdais. Bet tai nėra kompensacija, tai tiesiog meilė.

O jei norite kompensuoti tai, ko trūko – atsigręžkite į save. Vis dar norite padėti savo vaikams? Tuomet mokykitės pasirūpinti savimi taip, kaip norite, kad Jūsų vaikai mokėtų.

Klinikinė psichologė Aušra Mockuvienė