Kaip pasveikti nuo depresijos?

Tikra istorija. Princesė ant žirnio arba kaip aš susirgau depresija

Kaip pasveikti nuo depresijos?

Šiandien kalbuosi su drąsia moterimi, kuri ne vienerius metus sirgo depresija, tačiau nebijojo ne tik pajutus pirmuosius simptomus kreiptis pagalbos, bet ir apie savo patyrimą pasakoti artimiesiems ir kolegoms. Žvelgdama atgal ji sako, kad ne vieno šalia jos tuo metu buvusio žmogaus požiūris į ligas ir kenčiančius žmones pasikeitė: tapo jautresnis ir supratingesnis. 

– Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo?

– Dėl ekonominės krizės darbe ilgą laiką teko dirbti padidintu krūviu: už save ir dar kitą žmogų. Buvau išsekusi. Man tuo metu buvo 30 m., buvau ką tik ištekėjusi, išvažiavome į povestuvinę kelionę. O aš visiškai nebuvau pasiruošus kultūriniam šokui, daug dirbdama visiškai nepasidomėjau, kur važiuoju. Ir man ten labai nepatiko. Buvau pradėjus aktyviai gilintis į krikščionybę. Tuo metu tai provokavo mano kaltės, nuodėmingumo jausmus, kurie buvo susiję su mano kompleksais. O dar sudėtingi santykiai su vyru… Trumpai ir supaprastintai toks buvo mano tų dienų kontekstas.

Turėjau eiti pietauti su drauge. Ir prasidėjo: apėmė beprotiškas nerimas, dirglumas, norėjosi verkti – buvo labai negera. Niekada daugiau gyvenime nesijaučiau taip, kaip tą dieną. Tokia būsena užėjo staiga. Nors, jei jau tiksliau, tokia – staiga. Bet jei būčiau kreipusi dėmesį į savo būseną labiau, galima buvo matyti tam tikrų ženklų ir anksčiau.

Paskambinau draugei, pasitarėme, kad reikia skambinti terapeutei. Prieš kurį laiką jau buvau lankiusi terapiją, tad kai prasidėjo krizė, tą pačią dieną nuėjau pas psichologę, o kitą dieną pas psichiatrę. Psichiatrė pasakė – tau yra depresija. Atrodė, kad tai netiesa, buvo baisu, nes žinia buvo labai netikėta. Bet tuo pačiu diagnozė davė jausmą, kad situaciją kontroliuoju, kad suprantu, kas vyksta ir žinau, ką daryti. Neįsivaizdavau, kad tai, ką išgyvenu, yra depresija. Niekas aplink mane prieš tai nesirgo, nebuvau su tuo susidūrusi. Taip pat ir dėl mano savybių, maniau kad nelabai tikėtina, kad galėčiau susirgti tokia liga.

– Kokios patirtys buvo sunkiausios tuo metu?

– Nerimas, kurį nuo pat pradžių patyriau, nebuvo įprastas, kasdienybėje patiriamas nerimas. Tai gerokai intensyvesnis jausmas, paprastai tokio nejauti gyvenime. Vėliau atėjo ir įkyrios mintys. Pvz., labiausiai dabar atsimenu, kad pradėjau galvoti, jog vyras, su kuriuo bučiavausi prieš daug metų, tai nufilmavo ir atsiųs dabar į mano darbo el. paštą visiems pasižiūrėti.

Jokio pagrindo taip galvoti neturėjau, pati situacija visiškai nekompromituojanti ir joje nėra nieko ypatingo. Šiandien net nebijočiau, kad bendradarbiai ją pamatytų. O tos mintys tiesiog nuolat ateidavo… Jos tokios stiprios, jog protas negalėjo jų suvaldyti ir stabilizuoti, tik karštis pylė… Tos mintys, kaip dvi paralelinės tikrovės. Aš galiu jas apmąstyti, bet… jos vis tiek ateina.

Tada atėjo begalinė kaltė. Daugiau tokios nesu jautusi ir niekam to nelinkėčiau pajusti. Prisiminiau įvairias smulkmenas, kurios yra visiškai nereikšmingos. Pvz., kaip darželyje vaikui kokio nors žaislo nedaviau, močiutei nepaskambinau 3 kartus per savaitę, darbe atrodydavo, kad jei padarysiu klaidą, mane uždarys į kalėjimą. Tai ne ta pati kaltė, kurią jaučiame būdami sveiki. Ją reikia padauginti šimtą kartų, neina įsivaizduoti, jei nesi to patyręs.

Gal jei žmogų nužudyčiau dabar tokią kaltę jausčiau. Tai nepalyginamai stipriau nei tai, ką mes jaučiame būdami sveiki. Šiaip įprastai net neatsimenu tų smulkmenų, o čia pasąmonė iškelia krūvas smulkių situacijų iš praeities. Pasveikus užsidarė ta skrynelė ir vėl viso to neatsimenu. Nuolat jaučiausi kažką blogo padariusi, kalta, bloga, nevykusi. Protas tuo metu niekur nedingsta. Galėjau sau sakyti, kad tai netiesa, bet tai niekaip neveikė.

Tada prasidėjo somatika: moteriškos bėdos, grybeliai, kurie niekada nepraeina. Jau ir ginekologė sakė, kad nebegali niekuo padėti. Vėliau karts nuo karto suskausdavo šonas. Ypač tuomet, jei reikėdavo išvykti į užsienį. Galvodavau, o kas, jei man bus apendicitas, reikės ieškoti gydytojo svetur, kiek bus problemų. Taigi, papildomas nerimas.

Negalavimai, kurių niekas negali paaiškinti, bet su jais reikia gyventi diena iš dienos. Išgyvenau nuolatinį nesaugumo jausmą. Pirmus metus man padėjo prisiminimai apie pirmąją meilę. Nors buvau ką tik ištekėjusi, nuolat apie ją galvojau. Tai buvo įkyrios mintys, kurių nenorėjau, ir tuo pačiu jos mane gelbėjo. Tuo metu labiausiai padėjo terapeutės patarimas žiūrėti į tas įkyrias mintis, kaip į filmą, leisti joms eiti ir tiek. Nepulti į paniką, jei jos ateina, nestabdyti ir nekeisti.

Po kelių mėnesių atėjo ir mintys apie savižudybę. Ramiai darže raviu ir staiga prisimenu, kaip mano mokyklos laikais nusižudė mokytoja, tada dar 2-3 prisiminimai apie savižudybes, toliau plūsta visa tai, ką esu ta tema perskaičiusi. Nebuvo taip, kad noriu nusižudyti iš jausmo. Galvojau, dieve, juk aš nenoriu to daryti, kodėl turiu apie tai galvoti. Patyriau tas mintis kaip atskiras nuo savęs. Nieko su jomis nedariau, žinojau, kad tai lyg simptomas. Iš anksto žinojau, kad man taip gali nutikti, mane buvo įspėję. Man šios mintys buvo trumpai, greitai praėjo.

Tas jausmų intensyvumas buvo diena iš dienos ir dar naktį, ryte atsikeldavau šlapia – su panika. Naktimis sapnuodavau košmarą po košmaro. Iki šiol ryškiai pamenu sapną: mane suparalyžiuoja ir negaliu pajudėti, o iš po grindų drakonai lenda ir kėsinasi mane suryti.

Neišgyvenau ypatingo liūdesio ir nebuvo taip, kad gyvenimas man nemielas. Labiausiai tą patirtį palyginčiau su didžiuliu nuolatiniu danties skausmu. Kaip gali džiaugtis gyvenimu, kai taip skauda ir nuolat su tuo reikia gyventi?

Kaip vieną sunkiausių akimirkų pamenu pavasario dieną, kai mane toks nerimas, tokia kaltė buvo apėmusi… Einu gatve ir girdžiu kregždučių klykavimą. Ir tokios egzistencinės mintys lindo, ar man kada nors bus geriau, ar tai kada nors baigsis, ar jau dabar galiu mirti.

Taip gyvenau 3 metus. Neypatingas malonumas, tik žinojau, kad tai turi praeiti. Tie trys metai buvo ypatingai sunkūs.

– O kaip gydeisi, kas tau padėjo?

– Į psichoterapiją pirmus metus ėjau 2, o kartais ir 3 kartus per savaitę, antrus metus – 1-2 kartus savaitėje, vėliau – vieną. Terapiją iš viso lankiau 6 metus, turėjau pertrauką, tęsiu ir dabar. Juk terapija iš esmės yra labai geras dalykas. Palaikymo labai užteko iš terapeutės. Aš ja labai pasitikėjau ir tikėjau. Man tai labai padėjo mažiau laukti ir tikėtis iš kitų žmonių. Pats žinojimas, kad jei man bus blogai, galiu visada nulėkti ir pasikalbėti – buvo labai svarbus. Taip pat pusmetį karts nuo karto ėjau pas psichiatrę. Gėriau vaistus nuo nerimo ir antidepresantus. Aš galvoju, kad vaistai man padėjo tik sumažinti nerimą, aš jų nevartojau nuolat, gėriau tik kai užeidavo stiprus nerimas. O antidepresantai padėjo tik tuo, kad davė jausmą, kad kažką darau, tarsi kontroliuoju situaciją.

Labiausiai padėjo terapija, savęs pažinimas. Gal geriau ir nebūtų buvę viso to patyrimo, bet gavau gerokai pagreitintą brandą, savęs pažinimą ir vidinių konfliktų sprendimą.

Skaityti apie depresiją negalėjau nei sirgdama, nei po to. Pasiklioviau tuo, ką sakė psichiatrė ir terapeutė. Terapeutė duodavo man filmų pažiūrėti – verkdavau pasikūkčiodama. Rekomendavo kelias grožinės literatūros knygas. Nors jos iš esmės gal nieko ir nepakeitė, bet kai labai reikėdavo, suteikdavo lengvesnį požiūrį.

– Ar radai būdų padėti sau sirgdama?

– Man sakė, kad jei gali dirbti – dirbk, kad neišgriūtum iš savo įprasto gyvenimo ritmo. Taip ir dariau. Dirbau, save išlaikiau, už savo terapiją, psichiatrės konsultacijas ir vaistus pati mokėjau, neėmiau jokių papildomų atostogų. Tuo pačiu ieškojau malonių veiklų: mokiausi dainuoti ir tapyti, ieškodavau kūrybinės atsvaros darbui. Psichoterapeutė su psichiatre ir vyras sakė daryti tai, kas man patinka ir fiziškai judėti. Eidavau vakarais po 1-1,5 val. greito pasivaikščiojimo, dviračiais važiuodavom. Pamenu, kaip pradžioje kojas vilkdavau, vėliau jau lengviau buvo.

Nuoširdžiai klausiau skatinimo rūpintis savimi. Stengdavausi laiku eiti miegoti, daugiau valgiau riešutų, gėriau žuvų taukus, bet ir iki tol sveikai maitinausi.

Visa tai daryti nebuvo lengva. Nenorėdavau niekur eiti, bet ir nebuvo labai sudėtinga prisiversti. Žinojau, kad ar gulėsiu, ar eisiu – mintys bus tos pačios. Aš labiau veiklos žmogus. Jei yra bent menkiausia galimybė, kad man nuo ėjimo bus geriau – aš eisiu.

– Kada pajutai, kad tampa lengviau?

– Įkyrumai buvo ilgai, gal visus 3 metus. O ir vėliau tų įkyrių minčių pasitaikydavo. Po metų šiek tiek stabilizavosi būsena. O po trečių metų supratau, kad galėsiu gyventi. Dar ir po 6 metų karts nuo karto apima kaltė. Bet kai jau žinau, ką tai reiškia, į tą kaltę kitaip žiūriu.

– Kaip reagavo artimieji, kai sužinojo, kad sergi?

– Sesuo iki šiol, manau, nesupranta. Tėtis sakydavo, kad atvažiuočiau, duos fizinio darbo, padirbėsiu ir praeis. O kai labai nuoširdžiai stengėsi suprasti, sakė, kad jam irgi buvo baisu, kai antroje klasėje drakonus sapnavo.

Mama su sese sakydavo: „tu viską turi: vyrą, draugų, gerą darbą, ko tau dar trūksta?“. Jas stabdė visa tai nuolat kartoti tik tai, kad depresiją diagnozavo gydytojai. Tačiau vidinis jų požiūris buvo toks – tu neturi jokio pagrindo ir jokių priežasčių sirgti depresija.

Tad buvau lyg princesė ant žirnio, kuri iš neturėjimo ką veikti ir per gero gyvenimo sugalvojo pasirgti depresija. Didžiausias krūvis teko vyrui, jis taip pat labai palaikė. Bet kadangi lankiau terapiją, tai nebuvo tokio didelio poreikio visiems pasakoti ir lietis.

– O kaip reagavo darbe, ar kam nors ten pasakojai?

– Darbe atvirai kalbėjau apie tai, kad sergu depresija. Visų pirma, negalėjau nuslėpti to, kad blogai jaučiuosi, ir taip matėsi. Antra – meluoti vis tiek nemoku ir nenoriu. Trečia – man rūpėjo aplinkinių švietimas, norėjau, kad jie daugiau suprastų apie tokias ligas. Ir ketvirta – o kas čia tokio, kai sergi gripu, juk pasakai apie tai kitiems. Žinoma, suprantu, kad tai priklauso nuo santykių kolektyve. Kolegos mane tikrai palaikė: ir pasijuokdavom kartu iš to, kas su manimi vyksta, ir neįsižeisdavau dėl netinkamų komentarų, nes mačiau, kad žmonės nuoširdžiai stengiasi padėti. Man atrodė, kad ir viršininkas duoda mažesnį krūvį.

Visi stengėsi padėti ir suprasti, bet niekas neturėjo apie depresiją žinių. Girdėjau, kad be reikalo geriu vaistus. Kita draugė patarė nueiti pas parapsichologę ar bioenergetikę. Buvo itin sunkios pirmos ligos dienos, jau buvau užsirašiusi pas psichoterapeutę ir dar turėjau laiko. Sunku buvo ištverti, jaučiausi beviltiškai, tad nebebuvo svarbu, kas padės, jei tik galėtų padėti.

Todėl ryžausi pasinaudoti rekomendacija. Moteris man iškart sukėlė įtarimų: pradžioje ilgai pasakojo, ką ji yra baigusi ir ką išgydžiusi, vėliau pasakojo ilgas keistas istorijas ir davė keistas užduotis… Nenorėjau tiesiog atsistoti ir išeiti, tad likau iki galo. Nors supratau, kad tai yra tragedija. Jos paslauga kainavo daugiau nei profesionalaus psichoterapeuto konsultacija. Nereikia specialių žinių, kad suprastum, jog kenčiančiam žmogui tai gali pakenkti.

– O kaip draugai, ar jie gali padėti?

– Draugas gali apkabinti, pabūti kartu ir tai yra labai svarbu. Bet tai iš principo yra tokios ribinės būsenos, kurių aš pati nepatyrusi jų negalėčiau įsivaizduoti. Ir kurių kitas žmogus, ne specialistas, nelabai gali suprasti.

Turėjau draugę, kuri pati lankė terapiją. Ji mane suprato daug geriau nei kiti artimieji. Jos reakcijos skyrėsi nuo kitų žmonių. Kiti draugai psichologai suprato ir priglaudė namuose nakvoti, kai nenorėjau likti viena.

Nežinau, kaip gali tai ištverti, jei nelankai terapijos. Draugų palaikymas tokiose būsenose labai svarbus ir vertingas, bet jis kitoks ir jo vieno tikrai nepakanka.

*****************************

Pasaulinė sveikatos diena yra švenčiama kasmet balandžio 7 dieną. Pasaulio sveikatos organizacija šią šventę inicijuoja nuo 1950 metų. Šiais metais ji skiriama depresijos temai. Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje sergamumas depresija padidėjo 40%. Ir tai tik matoma ledkalnio viršūnė. Didžioji sergančiųjų žmonių dalis savo būsenos neatpažįsta kaip depresijos. Nuo ligos pradžios iki kreipimosi pagalbos neretai praeina keli sunkūs metai. Per tą laiką būsena blogėja, kančia gilėja ir dažnam atsiranda minčių apie savižudybę.

Jei pastaruoju metu (dvi savaites ar ilgiau):

– jaučiatės prislėgtas ir pavargęs,

– nebeteikia džiaugsmo dalykai, kurie anksčiau džiugino,

– jaučiatės kaltas ir bevertis, gal net kyla minčių apie savižudybę,

– pasikeitė Jūsų apetitas (nesinori valgyti arba nuolat norisi saldaus maisto),

– sutriko Jūsų miego ritmas (negalite užmigti, atsibundate per anksti arba miegate daug, bet vis tiek nesijaučiate pailsėjęs),

– sunku susikaupti ir priimti sprendimus,

– nebejaučiate seksualinio potraukio,

– gali būti, kad sergate depresija.

 

Jei skaitydami depresijos simptomus atpažįstate savo patirtį, pirma žinia, kurią turite išgirsti – depresija yra išgydoma liga. Viltis pasveikti ir pagalba iš tiesų egzistuoja. Pagalbos kreiptis svarbu kuo anksčiau, nes negydoma liga linkusi progresuoti.

Antra priežastis, kuri žmonėms trukdo pasirūpinti savimi ir ieškoti tinkamos pagalbos – paplitę mitai, kurie gaubia depresiją: tai ne liga, o išsigalvojimas; depresija sergama iš per gero gyvenimo arba iš neturėjimo ką veikti; tik tinginiai serga depresija; linksmi žmonės depresija neserga; reikia tik panorėti, susiimti ir pasveiksi ir daugelis kitų klaidingų įsitikinimų.

Tuo tarpu tiesa yra ta, kad depresija yra tokia pat tikra liga, kaip vėžys, cukrinis diabetas ar lūžę kaulai. Girdėdama daugelio žmonių pasakojimus, galiu tvirtai pasakyti, kad depresija sergančio žmogaus patiriama kančia dažnai būna daug didesnė nei mūsų dažnai vieninteliu „tikru“ vadinamas fizinis skausmas. Tad sirgti depresija – ne mažiau ir ne daugiau gėdinga nei susilaužyti koją ar peršalti.

Jei manote, kad tai, ką išgyvenate šiuo metu gali būti depresija – kreipkitės pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Jei kyla įtarimų, kad Jūsų artimasis serga depresija – padėkite jam rasti pagalbą ir susitarti dėl pirmojo susitikimo su specialistu. Nekentėkite vienatvėje. Rūpinkitės savimi ir vienas kitu!

Straipsnio autorė: klinikinė psichologė Aušra Mockuvienė

Straipsnis publikuotas: DELFI.lt