atvirumas

Kas nutinka, kai pasakai, kad gydaisi?

Atvirumas – saugu ar pavojinga?

Kas nutinka, kai pasakai, kad gydaisi? Tavo atvirumas kuria ar griauna?

Daugelis žmonių, besilankančių pas psichologus, niekam arba beveik niekam apie tai nepasakoja. Gėda. Baisu. Nepriimtina. Pagalvos, kad nesveikas. Nebebendraus. Atleis iš darbo. Apkalbės.

Ir net neabejoju, kad žinote istorijų, kurios visus šiuos nuogąstavimus tik patvirtina ir toliau mus laiko uždarumo ir vienišumo gniaužtuose. Ir aš jų žinau.

Bet žinau ir kitokių. Ar įdomu, kas dar gali nutikti, kai atsiranda „keistuolių“, kurie atvirai ir nesislapstydami pasakoja bendradarbiams, draugams ir viršininkams, kad serga depresija, geria antidepresantus ir vaikšto pas psichologą?

O nutinka daug keistų ir netikėtų dalykų:
– sulaukia paramos, palaikymo ir supratimo;
– aplinka pradeda daugiau suprasti apie depresiją ir jos gydymo būdus;
– drąsa ir atvirumas įkvepia ir atveria kitus;
– žmonės pradeda klausinėti, ką tie psichologai veikia, ir ar jie tikrai padeda;
– draugai ar pažįstami po kurio laiko patys išdrįsta kreiptis pagalbos dėl savo sunkumų;
– buvęs šaltas viršininkas jautriai sureaguoja į krizę išgyvenantį žmogų ir pasiūlo jam apmokėti psichologo konsultacijas.

Ir jei sakote, kad ne visuose darbuose ir ne visose aplinkose įmanoma taip atvirai kalbėti ir nesulaukti grėsmingų pasekmių, turiu su jumis sutikti. Deja, šiandien tai tiesa. Ir tai turi keistis.

Esu už atvirą ir saugią visuomenę. Tik turime suprasti, kad niekas mums jos nepadovanos. Ją kuriame mes. Kiekvienas. Tuomet, kai galime išgirsti ir užjausti kitą. Ir tuomet, kai galime papasakoti apie save. Apie tai, kas skaudina, ir apie tai, kas džiugina, apie tai, kas svarbu ir jautru. Tai keičia mus ir mūsų aplinką.

Tad šiandien linkiu drąsos dalintis.

Straipsnio autorė: klinikinė psichologė Aušra Mockuvienė

Parašykite komentarą