Apie vidinį vaiką ir depresiją

Sergantiems depresija žmonėms būdinga ignoruoti savo vidinį vaiką arba elgtis su juo žiauriai: kelti neįtikėtinai didelius reikalavimus, bausti už nesėkmes, nuolat kritikuoti ir t.t. Vidinis vaikas – tai mūsų jausmų ir išgyvenimų metafora.

Neretai žmonės, sergantys šia liga, yra išgyvenę nelengvą vaikystę, kurioje jiems trūko motiniškos ar tėviškos šilumos, meilės, kartais net ir paprasčiausios priežiūros. Tuomet kenčiantis vaikas lieka užrakintas viduje su dideliu meilės ir globos ilgesiu, kurio gali ieškoti kiekvienose akyse, kurios tik atsisuka.

Visgi meilė, kurios taip ilgisi mūsų vidinis vaikas, suaugusio žmogaus gyvenime negali ateiti iš išorės. Mūsų artimieji, net labai mus mylėdami negali užpildyti to stipraus vidinio alkio. Vienintelis kelias yra tapti mylinčia mama/tėčiu sau pačiam. Jei mes patys save ignoruosime ir neprižiūrėsime, jei neprisiimsime atsakomybės už savo jausmus ir poreikius bei jų patenkinimą, vidinis vaikas taip ir liks našlaičiu, kuris vis ieško meilės kituose, tačiau jos negali priimti, ja negali tikėti arba ji teka lyg vanduo į kiaurą kibirą niekada taip ir neužpildydama tuštumos ir nevertingumo jausmo prarajos.

Tad kokia mama/tėčiu sau buvote šiandien?